2016 m. gegužės 9 d., pirmadienis

BEYONCĖ ir meilė

Šiuo metu yra be septyniolikos minučių dvylikta nakties. Senė, klausydama nuostabių BEYONCĖS balso skleidžiamų garsų, nusprendė kažką parašyti apie meilę. Būtent apie ją dainuoja pastaroji lakštingala. Kalbu apie, tiems kurie gyvena po uola, naują jos albumą pavadinimu "Limonadas", kuriame pasakojama apie tai, kad turint citrinas - reikia jas išspausti.

Šiaip, Senė nėra didelė popsiuko gerbėja. Ne ne ne. Senė klauso visokio šlamšto, todėl iš karto barti ir teisti senės skonio nebuvimu yra negražu, kadangi ji jį turi. Savo unikalų skonį ir kvapą. Man patinka, kai muzika priverčia susimąstyti ir kažkaip va taip suktai sujaukti mintis. Šį kartą tai tapo prieš tai minėtos atlikėjos albumas, kuriame pasakojama istorija. Tiems kas neklausė ir tiems, kam neįdomu, ji pasakoja apie savo vyrą, kuris ją išdavė su kita, bet galiausiai ji jam atleidžia ir jie vėl in love.

Visų pirma, - išdavystė. Senės gyvenimas dar per trumpas, kad patirtų tokį gyvenimišką veiksmą. Bet, kaip bet kuri kita jūsų draugė, turinti mažai patirties, bet daug patarimų, Senė taip pat gali pasidalinti išmintimi. Bandau pateisinti vyrą/moterį, kuris nusprendžia po ilgų metų kartu išduoti savo partnerį. Kartą turėjau tokį incidentą, kai jaunas gražus jaunikaitis čiečino Senę labiau nei pats Kazanova. Senei patiko jaunikaitis. Milžiniška šypsena ant veido, degančios akytės ir nuostabūs pokalbiai apie tai, kokie mes durni ir gražūs dar labiau įvėlė Senę į skaniai kvepiančio berniuko pinkles. 
Long story short, po savaitės jaunikaitis pranešė, kad jis jau septynerius metus draugauja su kita panele, kurio sekantis sakinys yra: "Bet gal vistiek norėtum kartu pabandyti? Labai šauni panelė esi.

Aš ant jo nei kiek nepykau ir iki šiol nepykstu. Man siaubingai gaila tos merginos, kuri nežino ką jos vyras veikia vienas klube, kalbindamas apgirtusias bedešimtminučiųpilnametes. Senė nebūtų Senė, jei nepaklaustų to vieno svarbaus klausimo, kodėl žmogus nusprendė kankinti save ir kitą, pasirinkdamas ėjimą į kairę. 
- Nes norisi įvairovės. - atsakė veikėjas. 
Na ką gi, kiekvieno poreikiai kitokie. Juk taisykles kuriamės mes patys, todėl ir kitų moterų vaikiojimasis turint savąją, gali atrodyti ne toks ir baisus dalykas. Dar paklausiau klausimo, kurio atsakymas mane labiau pritraiškė, nei pritrenkė. Būdama pakankamai naivi ir tikėdamasi, kad situacija gal nėra tokia beviltiška, norėjau sužinoti, kodėl jis nepalieka išduotosios ir nebūna laisvas įvairovių vaikytojas. Juk atsivertų daugiau galimybių ir šiaip, ramiau naktį miegotų. 
- Nes ją myliu. - atsakė skrajoklis. Daugiau klausimų neturėjau. Pasukom skirtingais keliais ir, jei Senės atmintis neapleidžia, paskutinį kartą pasisveikinom vienas kitą su Kalėdom. Nuo to laiko su juo neturėjau jokių ryšių. 

Meilė priverčia eiti į visas puses. Myli, nenori, bet negali - manau, tai geriausiai apibūdina tokius ieškotojus. Ir tokių yra šimtai, tūkstančiai gal net ir milijonai. Kartais norisi turėti taisykles ką daryti tokiose situacijose. BEYONCĖ sako, kad reikia atleisti, nes, visi mes žmonės ir meilė nugali viską. Senė sako, kad reikia gerbti save. Kai kurie gyvenimus nugyvena be meilių, kas galbūt ir yra nuobodesnio gyvenimo pasirinkimas, bet tikrai atsveria sugadintus nervus ir sūrias ašaras kurias patiria jas turintys. Vienareikšmiškai pateisinu išdavystę, kadangi tai rodo žmogiškumą. Nėra sukurtų taisyklių kaip reikia mylėti. Tik, mano nuomone, reikia gerbti save ir savo partnerį, pasakant, kad retkarčiais klubuose mėgstu pačiečinti kitas/us kūmutes/kumeliukus, nes norisi įvairovės. 

Jei turėsit galimybę, tikrai siūlau paklausyti BEYONCĖS naujojo albumo, nes net neabejoju, kad atrasit kažką naujo. Jei ne apie meilę, tai apie tai, kaip jums patinka atlikėja, kurios ankščiau niekada nesiklausėt.









Senė.

2016 m. sausio 7 d., ketvirtadienis

Hello, it's me

Senė is back, bitchez. 

Daugiau nei metus nieko nerašiau. Apskritai, praėjo koks pusvalandis, kol prisiminiau kaip čia prisijungti. Reikėjo prisiminti sunkius slaptažodžius ir neatrastus kodus, kad galėčiau iš naujo pamatyti gražų Senės veidą ir jos mėgiamą sarkazmą. Paskaičiau savo genialias mintis ir iš neturėjimo ką veikti nusprendžiau nedelsti ir bring Senė back to layf iki to laiko, kol vėl užklupus gyvenimo sunkumai ir metams dingsiu į mišką.

Kadangi šventės vis dar yra aktuali tema, tai trumpai pasamprotausiu apie tai, ką Senei reiškia Kalėdos ir Nauji metai. Pernai metais Senė nusprendė boikotuoti šventes. Juk dabar Kalėdos yra "Ką nupirkt dovanų?" sąvoka. Neturi dovanų - neturi Kalėdų. O jei neturi Kalėdų - Senės giminės verkia ir piktai grūmoja pirštais sakydami, kad Senė yra nedėkingas paršas. Per šias Kalėdas taip ir padariau - neatvežiau dovanų. Atvežiau save ir tai, mano nuomone, yra the best present ever. Žinoma, anksti ryte prie eglutės dar ir pasamprotavau apie tai kaip Kalėdos yra sukomercializuotos, kaip po mažu dingsta Kalėdų, kaip šeimos ir buvimo kartu šventė. Visa Jėzaus gimtadienio šventė yra užpildoma daiktais, kurie yra labiau "pasigirk kitam ką gavau per šventes", o ne iš širdutės gelmių dovanota unikali ir ypatinga dovana savo artimiesiems. Giminės gana sunkiai priėmė tokią netikėtą žinią. Kaip visais sunkiais ir kebliais gyvenimo atvejais, vienintelė močiutė supratingai linksėjo galva ir buvo vienintelė mano sąjungininkė, kartu tuo pačiu man dovanodama 16-tą porą vilnonių kojinių. Mažesnio ūgio ir proto atstovai iš karto parodė savo nepritarimą pradėdami garsiai rėkti ir mosikuoti rankomis. Kai kurie net bandė Senę pasijausti nemaloniai ir žiūrėdami į mano gyvenimo nubučiuotas akis burti tokias vol. 24 pasakas  kaip "o aš taip tikėjausi iš tavęs dovanųųų". Kiti, protingesni, iš karto suprato klastą: 
- Neturi pinigų, Sene?
- Jo. - Ir diskusijos buvo baigtos. 

Nauji metai Senei kaip visada yra depresijos ir nemalonių pojūčių metas. Jei reiktų išskirti vienintelę datą, kurios Senė labiausiai nelaukia ir norėtų nutrinti nuo kalendoriaus paviršiaus, tai būtų faking gruodžio 31. 

Visų pirma, nauji metai reiškia ne naujus tikslus, pradžias ir "šie metai bus geresni jėėė švenčiam". Ne. Tai eilinė diena. Eilinė naktis. Atsibudus kitą naktį nieko neįvyksta, tik pagalvoji, kad už kelių mėnesių dar metais pasensi. Nieko išskirtinio ar stebuklingo apie tai nėra. Fejerverkai irgi patenka į top labiausiai nereikalingiausių išradimų sąrašą. Savaitė prieš ir savaitė po naujų vis dar galima pagalvoti, kad prasidėjo trečias pasaulinis karas, o tu eini gatve ir galvoji, kad namuose neturi bunkerio. Visada per naujus būnu depresuota, suirzusi ir noriu eiti miegoti. Naujus metus esu šventusi visaip. Su didele, su maža, su nepažįstamų ir tik su vieno žmogaus kompanija/-omis. Dar niekada nešvenčiau viena. Lovoje. Saldžiai miegodama. 2017?

Nesušalkit. Mua.




  




Senė.

2014 m. rugsėjo 7 d., sekmadienis

Nauji mokslo metai

Prasidėjo šešiolikti mokslo metai Senės gyvenime.

Ateini į pirmą paskaitą ir po poros minučių supranti, kad vėl iš naujo teks sukandus dantis ir suspaudus kumščius atkentėti dar vienus mokslo metus. Nesu iš tų personų, kurie gyventų, kad mokytųsi (ir vis tiek mirtų kvaili, nes visų pabaiga laukia tokia pat). Labiausiai seną Senės galvą nervina ne karčiosios mokslo šaknys, bet aplinkiniai, kurie stebuklingais atsitiktinumo būdais keturiems metams yra įlipę į tą pačią valtį kaip ir tu. Grįžimas į mokslus man visada kelia frustraciją. Visų pirma klausimais "Na, tai kaip sekasi? Ką veikei vasarą? Kur buvai išvažiavusi? verčia daužyti galvą į stalą ir bėgti kuo toliau nuo auditorijos sienų. Visais laikais Senė į šiuos "Rugsėjo pirmosios metų pradžios klausimus" turėdavo tik vieną atsakymą - sėdėjau namuose. Bet iš kur tas superduper Ibizinis įdegis atsirado - velniai žino. Ko gero nuo televizijos ir mikrobangų krosnelės radiacijos.

Šie mokslo  metai bus paskutiniai (tikiuosi) mano gyvenime. Nostalgija jau braunasi į paširdžius, bet dar visiškai liūdėti sau neleidžiu. Sunku suvokti, kad viskas baigsis taip greitai. Atrodo, dabar čia sėdžiu, rašau įrašą prieš naujų mokslo metų pradžią, bet net nepastebėsiu kaip jau kitais metais rašysiu naują įrašą  apie savo bakalauro baigimo šventę. Norisi pagaliau nebesimokyti (nes su mūsų superine švietimo sistema savo CV galiu parašyti tik: profesionaliai moku mokytis), bet kartu ir truputėlį pristabdyti laiką kai nustos galioti studento pažymėjimas. Žinoma, kaip kiekvienas mokantis skaityti Lietuvos pilietis galvoju apie magistrą (nes nuu ką tėvai ir giminės pasakys). Bet iš kitos pusės - kam jis tau reikalingas. Kiek girdėjau, Maksimoje dabar užtenka ir bakalauro. 

Šiais metais, labiau nei kada nors pasijaučiau iš tikrųjų sena. Tai atsitiko, kai rugsėjo pirmosios nebešventi kažkokiam barake su nepažįstamais ketvirtakursiais, kurie tau pasakoja gyvenimo tiesas, nes yra vyresni ir viską geriau išmano. Dabar Senė yra tas nepažįstamas žmogus, kuris galėtų įkrėsti proto ir parodyti gyvenimo kelią jaunam, iš provincijos į miestą atsikrausčiusiam fuksui. Būtent dėl šios priežasties, rugsėjo pirmą su saulėm nusprendėm ramiai išgerti vyno ir apraudoti savo besibaigiančią geriausių metų erą. Tarp mūsų pokalbių, kaip Damoklo kardas, pradėjo sklaidyti kalbos apie vestuves ir vaikus. Liūdna.

Klausau šitos dainos ir morališkai ruošiuosi ateinančiam laikotarpiui.
Prasmingų mokslo metų, zuikiai! Labai neužgerkit.











Senė.

2014 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

Skudurynas

Kažkoks ypatingas paskutinio vasaros mėnesio įkvėpimas užplūdo Senės makaulę.
Norisi rašyti ir dalintis kažkuo (ne)prasmingu internetuose ir atsipirkti už tuos kelis visiško nerašymo mėnesius. Dirbau ir buvau užsiėmusi savais reikaliūkščiais, dėl to blogą apleidau kaip tikra rūpužiena pasiklydusi ražienose.
Na, ir šiuo metu, trumpam galiu nemokamai naudotis internetu.

Šiandien norėčiau pablevyzgoti apie drabužius ir aukštakulnius, dėl kurių moteriškos lyties atstovės pameta galvas, prasidėjus masiškiems išpardavimų laikotarpiams. Senė, kaip bebūtų, dažniausiai viešumoje nuoga nevaikšto ir pati kartais užsuka į vietinį skuduryną nusipirkti maikių, šortų ar jau nutrinto megztinio. Žinoma, kartais Senė nulekia ir į prabangias parduotuves, kuriose už prastai pasiūtą maikoną sumoka 60 Lt ir kuris po pirmo skalbimo tampa nuostabiu skuduru valyti grindims ir langams. Bet hey, tas vienas kartas kai jį apsirengi ir iškeliauji alkoholiauti į centrą būna vertas visų tų komplimentų ir aistringų vyrų žvilgsnių! I am right?

Jau sakiau, kad man patinka stebėti žmones. Mano top dešimtuke garbingą penktą vietą užima moterys apsiperkančios rūbų parduotuvėse. Tas susikaupimas, koncentracija ir ryžtas akyse įkvepia nematomai konkurencijai. Tema eina ne apie prabangias parduotuves, kur tokių pat drabužių gali rasti įvairių dydžių. O apie skudurynus, lupatynus ir visokius kitokiu -ynus, kuriuose gali rasti vienatinį, firminį, nesugadintą ir dar tau tinkantį rūbą, kuris kažkada džiugino prabangią vokietę arba anglę. Kokia euforija ir trumpalaikis pasitenkinimas užplūsta dūšelę kai randi tau tinkantį skudurą, o netoli tavęs ieškojusi moteriškė tavo radinį nužiūri pilnomis pavydo ir nusivylimo akimis. Galbūt čia tik Senę taip veikia lupatyninė įtampa, nes jos nuomone firminėse parduotuvėse viskas daug paprasčiau, greičiau ir neįdomiau.

Rašau apie tai, nes pačiai šiandien teko apsilankyti vienoje iš tokių nuostabių įstaigų. Nieko konkretaus nenorėjau, tiesiog stebėjau, mėgavausi atmosfera ir žiūrinėjau gal kokį skudurėlį pavyks nugvelpti iš po nieko nenutuokiančios konkurentės. Deja, bet azarto šį kartą nebuvo, o ir po dviejų apsilankymų dėvėtų rūbų parduotuvėse, teko sudėti ginklus ir važiuoti namo, nes a) atsibodo, b) užsinorėjau valgyti. Šis apsilankymas privertė prisiminti jaunystės (taip, Senė jau labai sena) keliavimus po visus miesto lupatynus ir neišblėstančius naujų skudurų ieškojimus bei potyrį randant kažką įspūdingo (nors šį kartą ir nieko nepešiau).

Viena iš mano saulių yra lupatynų užkalbėtoja. Nuėjus su ja į dėvėtų rūbų parduotuvę rasi geriausių ir nuostabiausių vienatinių rūbų per pirmas penkias minutes. Iš šono atrodo, kad ji jau būtų gimusi su gerų drabužių ieškojimo lokatoriais, kurie nukreipia dėmesį ties ta linkme, kurioje slepiasi geriausi rūbai. Sėkmė? Pažintys? Dievo dovana? - klausiu aš jos kiekvieną kartą kai išlekiam kur nors atnaujinti garderobą. Ji nieko man neatsako, tik vietiniame lupatyne iš krūvos rūbų ištraukia firminius D&G marškinius.

Nesu madų ir rūbų auka. Neturiu meilės batams ir nesuprantu kaip galima mylėti kažkokį vienatinį objektą, kurio pabaiga laukia šiukšlyne arba tame pačiame skuduryne. Mokykloje turėjau vieną nuskalbtą megztinį ir džinsus, kuriuos be perstojo nešiodavau. Tik einant link trečios dešimties pradžios ir sutikus savąsias saules, supratau, kad rūbas žmogų puošia, o jų įvairovė puošia dar labiau.

Sėkmės medžioklėje.









Senė.

2014 m. rugpjūčio 3 d., sekmadienis

Saulės nubučiuota Senė

Atsitiko Senei toks nemalonus dalykas apie kurį norėčiau papasakoti ateities Senei, nes ji, lopė, gali tokį reikalą ateityje pakartoti.
Istorija paremta tikrais faktais.

Vieną gražų ir beprotiškai karštą liepos savaitgalį Senė ir jos saulės (aka mano draugės) sugalvojo nulėkti prie tos pačios visų mylimos Baltijos jūros. Turiu iš karto pranešti, kad Senė visą vasarą sunkiai arė devynis prakaitus dirbdama, todėl buvo baltesnė už porcelianą ir jautė didelį kompleksą prieš kitas atostogaujančias sostinės ir laikinosios sostinės princeses. 

Susikrovusi kuklią mantą, kuri laisvai išmaitintų ir aprengtų Pajevonių kaimą, su milžinišku džiaugsmu ir nekantrumu Senė patraukė link prabangių ratų, kurie už trijų šimtų kilometrų jau turėjo riedėti Lietuvos pajūrio trinkelėmis.

Kelionė praėjo labai smagiai - vos tik išvažiavus iš sostinės, Senė krito ant savo pakeleivės peties kaip lapas nuo rudeninio medžio ir pradėjo garsiai parpti, retkarčiais sumurmėdama tokius žodžius kaip "tu neeii...k" ir "aš apeisiu tave" (pacituota vienos iš mano saulių). Tai ryškiai parodo, kad net ir sapnuose Senė kažkur keliauja bei visiems nurodinėja kaip gyventi. Po gerų trijų valandų, Senė sugebėjo pakilti iš guolio ir nuo lūpų  nusivaliusi kilometrinę seilę prisidėjo prie saulių pokalbių apie pajūrio vietas, kuriose geriausiai būtų galima atlikti gamtinius reikalus.

Kelionė praėjo su keturiais kavų/ledų/tualetų sustojimais ir dviem pasiklydimais, o tai reiškia, kad geriau nei įprastai. Su džiaugsmu pasiekėme vienos iš mano saulių tėvų kurortinius namus, kurie trims (Senei, nes turi grįžti dirbti. Kitos bus iki tol, kol prasidės žiema) dienoms taps pagrindine pašiūre nuo lietaus. Išsiaiškinusios kur kuri miegos ir išsikrovusios savo visai kuklias mantas, patraukėme prie jūros, kuri turėjo savo svajingu siūbavimu nuplauti visas Senės first world problemas.

Pirmoji diena praėjo neįspūdingai. Sėdėjome ir visomis įmanomomis pozomis gulinėjome ant karšto smėliuko kaip sudribę bulvių maišai. Net nueiti iki jūros praplauti smegenis pasirodė per daug didelis iššūkis, todėl persivertusios ant kito šono toliau gulėjome kaip banginiai išmesti į krantą. Vakare išėjome pasivaikščioti po ale žymesnes miesto vietas. Prisiselfinom (nekenčiu šito žodžio) ir prisijuokėm iš kiekvieno keisčiau atrodančio žmogėno. Galbūt tai mūsų kvailas protas, o gal tas butelis baltojo vyno, kurį kažkas pradarė ir liepė išgerti prieš einant į naktinį miestą. Grįžome pavargusios, paryčiais ir beveik miegančios, todėl nedelsdamos nei sekundės kregždutės skrydžiu  kritome į savo guolius.

Kitą dieną turėjome atsikelti anksti, kad galėtume ilgiau pasimėgauti diena ir nuveikti kažką produktyvaus. Pirmoji saulė iš savojo guolio pakilo trečią valandą po pietų. Nusprendusios, kad nieko čia nepridarysi ir naujo kirvio neišrasi, nužygiavome dar labiau pakaitinti savo riebalų masės prie jūros. Aš, būdama labai drovi ir kompleksuota, tuo metu labiausiai norėjau įdegti ir būti "tokios kaip visos". Todėl į pasiūlymą "Hey, Sene, gal pasitepk kremu nuo saulės, nes vėliau skaudės" reagavau juokais ir teiginiu, kad "manęs saulė taip lengvai nenudegins" ir toliau dariau vieną iš didesnių klaidų savo gyvenime.

Paskutinę dieną buvau skaisčiai raudonos virto vėžio spalvos. Skaudėjo visą kūną ir bet koks prisilietimas buvo vertas tūkstančio adatų dūrių į odą. Nugara, kojos, rankos - dzin. Blogiausia buvo veidas. Taip nudegusi kūno nebuvau niekada gyvenime ir Dieve tu mano, kokia aš kvailė, kad nesitepiau tuo prakeiktu kremu nuo saulės. Žinoma, būdama tikra moteris iš karto puoliau į ašaras ir trumpam apverkiau savo apgailėtiną protą ir tą skausmą kurį kenčiu. Po kiek laiko atėjo supratimas, kad nieko čia nepribursi - varau į sostinę, kur uždarius ofiso duris ir įjungus padoriai šaldantį kondicionierių man niekas galvos skaisčiais spinduliais nenudegins.

Grįžus namo man ant pečių iššoko pūslės. Veido žandai buvo nudeginti taip stipriai, kad laikui bėgant tapo rudomis dėmėmis. Visą kūną skaudėjo dar kokias keturias dienas. Keikiau, verkiau, bariau, aimanavau ir visaip kitaip gyvenau tą velnionišką savaitę.  Nėjau net į darbą, nes atrodžiau per daug gražiai ir nenorėjau savo grožiu traumuoti nieko nenutuokiančių vilniečių. Dabar jau viskas gerai, viskas praėjo ir Senė toliau funkcionuoja. Apsimetu, kad esu grįžusi iš Majamio ir drąsiu žingsniu žengiu į darbą rodydama savo rudas kojas.

Taigi, ateities Sene - VISADA PASIIMK KREMO NUO SAULĖS. Myliu, Senė.









Senė.